Paporinsiu aš jums tokią šiandien man nutikusią istoriją.
Kriziaus spaudžiamas nutariau trūkstamas knygas skolintis iš bibliotekų kol geresni laikai vėl užklys.
Ogi užsukau, aš, senai bebuvęs į Kauno Viešąją biblioteką, tą kur prie ažuolyno. Registratūroje man labai maloniai viską paaiškino, parodė, užregistravo…. kažkaip toks malonus aptarnavimas pasirodė labai keistai. Ruduo, šlapia, drėgna, bjauru. O čia – šia tau šventė. Labai neįprastai nelietuviška.
Sliūkinu aš toliau – sėdi apsaugoj moteriškė. O aš, įpratęs prie tarybinių sarginių bobučių, kažkiek panašių į NKVD sarginius šunis (loja baisiai, bet be komandos nekanda.) . O ji – šypsosi lankytojams. Sakau jums atvirai – šioje vietoje jau pradėjau įtart kląstą ir baimintis žengti pro tuos jųjų vartelius. O ir pati moteriškaitė – dėl tokios ir sugriešyti ne nuodėmė 😉 Ech, uždera ir suveši grožis universitetų lituanistikos katedrose ir auditorijose.
Būčiau kažkaip ir užbaigęs vizitą, bet ir skaitykloje teko prašyt pagalbos. Išpindėjęs miesčionis pasidariau, paprastom rodyklėm nebemoku naudotis. O ten – toks pats liuks aptarnavimas, tik dar geresnis.
Iš šio protu nesuvokiamo dalyko Lietuvoje man randasi klausimai kurie stačiai ima kelti egzistencinį nerimą: ar bibliotekininkėms duoda narkotikų? Sprendžiant iš piketų/protestų algų joms nelabai duoda.Gal sakau įmaišo jiems į nemokamą kavą per rytinę gamybinę penkminutę?
Taigi, mano, kaip taupuoklio ir nemokamų dalykų mėgėjo patarimas: Kauno Viešoji bibliotekos darbuotojos – nemokama gera energija. Gal sakau jas ąžuolynas taip veikia? Good vibrations or smth.
Nes dabar, bjauroką, lynojantį, šlapią rudenį sulaukti šypsenos nepažįstamam žmogui Lietuvoje – ne itin dažnas įvykis.
tokiom gali ir atsilyginti pakyša kokia, ar kad ir paaukoti bibliotekai 🙂
Na, iš asmeninės patirties žinau, kad labai jas nudžiugina jei padovanoji kokią populiarią skaitomą knygą. Tokią kurios greit susidėvi.
Vakar teko pabūvot Kaune vienoje konferencijoje, ir namo teko keliauti kaip tik pro Ąžuolyną. Buvo apie 5.20 val, tad buvo baisūs kamščiai, kaip ir teoriškai daug nervų. Tačiau stovint kamštyje pasižiūri į tą parką, į geltonus lapus, šiaip į bendrą vaizdą, ir mąstai: “blem, ale koks gražus ruduo..” Tad čia buvo bene pirmas kartas mano gyvenime, kai aš džiaugiausi kamščiais, nes be jų nebūčiau to grožio pamatęs 🙂
Panašų vaizdą matau važiuodamas į darbą – viename posūkyje atsiveria liuks šlaitas su medžiais. Ale tikrai gražus ruduo.
Mano paaiškinimas kur kas paprastesnis: Lietuvoje juk krizė, tad kiekvienas sąmoningas lietuvis bando išsaugoti savo darbo vietą. Be to, kai žmonių bibliotekose šiais laikais ne per daugiausiai – jos nepervargsta, tad dar turi jėgų šypsotis.
Em, deja, deja, ne visus tuomet krizė veikia į gerąją pusę. Gerai, kad bent dalį.
O aš, kaip lietuvis, pagalvojau, kad bus čia jau ko blogo parašyta…
PS> nuorodoje #comments neveikia. Nenumeta prie komentarų.
smarkiai perspausta.
Na žinote, reikia dažniau lankytis bibliotekose, tada nereiks bijoti bibliotekininkių ir įsivaizduoti, kad jos tik ir taikosi Jums galvą nukąsti už ne vietoj padėtą knygą…
Rašiau apie požiūrį į žmogų ir aptarnavimo kokybę, kurios Lietuvoje oi kaip trūksta.
IŠVADA: visi į bibliotekas mokytis kultūringai elgtis su klientais
Aš jau daugiau kaip mpenkis metus lankausi pas vieną bibliotekininkę ir manau, dar lankysiuos. Į biblioteką aš ateinu ne knygų pasiimti, o pabendrauti.
Tikrai ne visos bibliotekos yra su geru aptarnavimu, kai kur šneka vis dar rusiškai bei nesugeba padėti susirasti knygos, net kai nėra lankytojų.
Didžiausia bibliotekų problema krizės metu – naujų spaudinių negavimas, periodikos sumažėjimas.
Kažkas minėjo, kad nėra didelių srautų bibliotekose, čia kaip kuriose, Vilniaus mickevičiaus bibliotekoje veiksmas virte verda, visada pilna žmonių.
Šypsotis bibliotekininkams tikrai nėra ko, algos jų vienos mažiausių, o darbo tikrai yra. Juk daugelis bibliotekų dirba nuo 10 iki 20 ar panašiu grafiku.Seniau kiek pamenu bibliotekos dirdavo trumpiau.
Beto žmonių srautai į bibliotekas yra padidėję, nes vykdomas projektas bibliotekospazangai.lt, kurio metu bibliotekos puošiasi supermoderniais kompiuteriais, tik niekas nesugeba parūpinti normalaus interneto, šeši žmonės internetinėje skaitykloje visiškai paralyžuoja interneto srautą, užlaužia.
P.S. Pavadinimas, jau jūs nepykite, bet labai atrgasus…narkotikai.
Gerbiamasai Benami (ar ne tas iš Bulgakovo Meistras ir Margarita?) – narkotikai – specialiai mano užrašyta provokacija užkabinimui 😉 . Prašom labai nerūstauti, o aš pasižadu kitą kartą atsargiau rinktis žodžius apie sutiktus geriečius.
Kai dėl spaudinių negavimo, tai …. surinkau studijų knygas (dar visai naujas ir “einamas”) ir nunešiau į KTU biblioteką. Tik pradėjus siūlyt padovanot labai jau pašaipiai ėmė šypsotis. Matyt pamanė, kad Brežnevo raštus tuoj su karučiu privešiu. Bet kai pamatė knygas – nesišypsojo. Čiupo ir suslėpė pastalėje.
Esu įsitikinęs, kad dauguma rastų knygą ar dvi, kurios senai beskaitytos ir tik dulkes namie traukia.
Mano bibliotekoje yra tokia lentyna “Skaitytojai dovanoja skaitytojams”. Mačiau du devyniasdešimt aštuntų metų cosmopoilitano numerius 🙂
Dėl knygų ir kitų daiktų dovanojimo yra paradoksas, kai žmonės nori duoti, bet niekas neima, nes galbūt nėra numatytos tvarkos kaip ir ką, be to teko girdėti, kad žmonės nuvežę į tam tikras įstaigas rūbų, suabejoja ar tikrai čia atvyko, nes juos pasitinka perdėm prabangiai apisirėdę žmonės.
Dėl pavadinimo. Mes visi stengiamės suintriguoti, šiuo atveju mano galva šiek tiek buvo per stipru. Tiesą pasakius galvojau, kad čia apie kažką,kuris bibliotekoj platina ar vartoja narkotikus 🙂
Esu pradedantis ir labai žalias tinklaraštininkas, tad yra erdvės tobulėjimui 🙂
’98 metų cosmopolitan’ai dar ne blogiausia – vistiek juose temos nesikeičia. Suplėšius poros metų numerius po lapą ir bet kaip sudėjus atgal gautųsi būsimieji numeriai.
Esu girdėjęs, kad firmai sumanius paremti Kauno Zoo ir paklausus ko reiktų žvėrims labiau (maisto, vaistų ar pan.) buvo atsakyta, kad labiausiai reikia džipo – administracijai.
Labai geras pavyzdys, kad žmonės vis dar žiūri ne kito gerovės, bet visų pirmiausia savo. Ir taip buvo tikriausiai visada ir bus.
Dėl tos savo gerovės, tai nenuostabu, tačiau tai labiausiai jaučiasi didmiesčiuose. Teko aplankyt keletą miestelių aplink Kauną – išsižiojęs dairiausi kaip mažos miestukų bendruomenės gali susiimti ir išpuoselėti aplinką, dargi susiburti į įvairius meno kolektyvus ir pan. Kažkas tokio, kas neleidžia prarasti vilties. Pvz. Lekėčiai ar Kazlų Rūda.
Panašus jaukus aptarnavimas jau daug metų vyrauja P. Višinskio bibliotekoje, Šiauliuose! Visada išeidavau iš jos lydima gero jausmo – tai tau reikalingą knygą net iš sandėlio atneš, tai pasivėlinimo atnešti knygą nesureikšmins ar bent paklaus “gal ko nerandat”. Super!