Šiandien man nutiko vienas erzinantis dalykas. Prisireikė poros įrankių į mano namų labai mėgėjiškas dirbtuves aka pasidaryk pats.
Užsimaniau va tokių ašmenų staliniam pjūklui. Angliškai tai vadinasi “dado blade” ir yra skirta grioveliui išpjauti.
Taigi nubindzinu sau į artimiausią SSS sulaukęs eilinio -30% (bet ne tam ir ne tam ir ne tam ir ne tam ir ne tam) išpardavimo, kadangi esu taupyklė neraliuotas.
Klausiu konsultanto, kurį dirbantį įrankių skyriuje matau jau apie 2 metus. Sako, ne, neturim, bet tai daryk taip: nusiperki du paprastus pjūklus, tarp jų ant veleno užmauni poveržlių kiek reikia, ir vuolia, liuksinis aparatas.
Aš prieš prisipirkdamas pjūklų sugalvojau prieš tai dar ir pagooglinti. Tai štai ką apie tokį pasiūlymą sako rimti staliai:
- Not impossible, but unsafe and stupid.
- I’m sure you will have carbide bullets flying at you as well as the possibility of kickback.
- NO – Before trying this, make sure your hospitalization insurance is up to date.
- Actually dado blades are not allowed here in Europe at all for use on table saws.
Reziumuojant galima įtarti, kad konsultantai importuojami kartu su įrankiais tiesiai iš Kinijos.
Nuotrauka Chris Rugger @ Flickr
Perskaičiau viename dienraštyje kaip vienas graikų “pensininkas” virkavo dėl negandų. Išėjęs ankstyvon pensijon, matyt už didžius nuopelnus, pensijos tegauna 4100 ltl. Čia jis vienas, apie bendras šeimos pajamas nutylima. Graikas skundžiasi negalintis išgyventi.
Pavasarį teko pabuvoti Rodose, vienoje iš Graikijos? salų. Rašau su klaustuku. Beveik 400 metų prabuvusi Otomanų imperijos sudėtyje, nebelabai aišku, kiek ten graikiško, kiek turkiško ar kitokio paveldo. Nes ir vieni ir kiti nesibodėdami griovė, perstatinėjo ir perrašinėjo istoriją.
Pats senovinis Rodoso miestas labai gražus, tik akivaizdžiai trūksta švaros ir tvarkos. Vietomis jauti, kad dauguma vietų tėra “tourist trap” arba spąstai turistams. Tas pats muilas su alyvuogų aliejumi, toks pačios kempinės ir kičas.
Nustebau dėl minėto graiko virkavimų. Vardinu savo argumentus:
- Klimatas – pasaka, o ne oras. Šilta, saulėta, šildymo sezonas praktiškai neegzistuoja. Lyginant su Lietuva, didelė dalis namų ūkio išlaidų atkrenta.
- Karštas vanduo. Namo be bačkos, kurioje ant stogo kaista vanduo, neteko matyti. Pašildymas kainuoja centus, t.y. tiek kiek elektros sunaudoja siurblys pripumpuot šalto vandens į bačką ant stogo.Dar % išlaidų išgaruoja.
- Derlius. Italai giriasi, kad yra javų rūšių, prie Neapolio duodančių iki 4 derlių grūdų per metus. Graikai, būdami toje pačioje klimatinėje zonoje, neturėtų labai atsilikti. Tiesa, ant tų pusplikių uolų kebloka ką nors auginti. Plantacijose mačiau krūvas pūvančių apelsinų.Nors panašu, kad pačioje saloje graikai ir augina ir gamina, bet visų kavinių/restoranų iškabos absoliučiai vienodos. Mėsgalis + trys salotos lapai + pusė pomidoro + gruzdintos bulvytės. Toks jausmas, kad viską bogina iš Turkijos konteineriais kaip šaldytą maistą.
- Turistų srautai – 2010 metais graikai sulaukė virš 15.000.000 turistų iš kitų šalių. Perspjovė net Egiptą, sulaukusį kiek daugiau nei 11 milijonų. Tailandą, labai populiarų atostogoms, net ir tą aplenkė. Turistai = pinigai. Plius sezonas ne lietuviški trys mėnesiai, o sakyčiau bent cieli 6.
- Transportas – itin populiarūs motoroleriai, nes gatvės siauros. Kurui išleidžiama mažiau. Nebent pasikink irgi labai mėgstamą mercedess benz, dydžio sulig mažu tanklaiviu.
- Mokesčiai. Nori įžeist graiką – paprašyk kasos čekio. Kasos aparatas stovi – o jame praėjusį dešimtmetį menanti juosta. Absoliučiai niekur negavom kasos čekio. Mokesčius mokėti ten negarbė. Va tai tau į kišenę dar kokie 20% PVM’o.
- Protu nesuvokiama ES parama. Pavyzdys: “Didingas Lindos akropolis restauruojamas ES (90%) ir graikijos vyriausybės (10%)”. Per šį laikotarpį pastatyta (ne atstatyta ar restauruota) 95% Lindoso akropolio. Gaunasi 1 originalus akmuo iš 20 dabar sudėtų. Taip visa jų “autentika” pradeda kelti įtarimą.
- Dar labiau protu nesuvokiama ES parama. Pavyzdys: visur Rodoso saloje (templierių gatvėje, Lindoso akropolyje) pastoviai minima štai kas: 1922 italai atėmė Rodosą iš Otomanų/turkų. Ėmė kapitaliai griaut ką anie buvo pastatę, perstatę, pakeitę. Italai tai darė ojojoi kaip blogai, na, blogiau tiesiog nebūna. Cementavo cementu, kolonos kreivai stovėjo ir pan. Tad 1990 metais graikai išsikaulino krūvą pinigų iš ES viso to gėrio perdarymui. Metant tai, kas liko nuo turkų ir perdarant tai, kad darė italai. Bėda ta, kad tie pinigai baigėsi. Tai 2008 metais ES dar davė sočiai pinigų antram raundui. Pirmą kart nepavyko, gal antrą kartą pavyks.
- Darbo laikas. Per 6 valandas kiek maklinėjom po minėtą akropolį, restauratoriai dirbo max 2 valandas. Toliau – nesibaigianti siesta.
- Maisto kainos – šiek tiek didesnės nei Lietuvoje. Tiesa, buvau turistiniame mieste, kur kainos belenkaip iškreiptos, o supermarketų tiesiog nėra, arba jie užmiestyje ir sunkiai pasiekiami pėsčiomis. Žinant kur ir ką pirkt, įtariu ne brangiau nei Lietuvoje.
Netvarkos pilna visur. Dar kur turistinė/paradinė pusė, prisimerkus galima nepastebėti. Bet jei išeit iš senamieščio pramoninio uosto link – šiurpu.
Net ir pačiam senamiestyje – užlipi ant gynybinės pilies sienos – o ten šabakštynai 1 – 1,5 m. aukščio. Viduryje pagrindinio turistinio objekto ir traukos centro.
Įtariu, kad dalis graikijos salų pateko į turizmo prakeiksmą: turistai atvažiuoja pažiūrėt kad ir senųjų žvejų kaimelių, o žvejams žymiai labiau apsimoka nuomot kambarius turistams, o ne žvejot. Unikalumas sunyksta, turistų srautai menksta, žvejai žvejot nebemoka.
Apie graikus susidariau šiaip sau įspūdį – netvarkingi slunkiai. Jei ir pasikrutins, tai vos vos ir už diiidelį atlygį. Susipažinus su šalimi ir kultūra galgi šis požiūris pasikeistų.
Betgivisgitačiau, gamta graži. Istorija, kiek jos originalios belikę – kvapą gniaužia. Siaurutės senamieščio gatvelės ir klaidūs labirintai – kaip iš nuotykių romanų nusileidę. Drugelių slėniui dar buvo per anksti.
Užmačiau Delfyje komentarą, kuris iš praktikos kažkiek atsveria pardavėjų entuziazmą ir “garantijas”
“Turiu tą geoterminį jau keturis metus. 180 m2 namui vien tik elektros jis suryja virš 300 Lt. Sakytumėte nedaug, nes malkomis kūrenant tiek pat išeina. Tačiau man vien jo įrengimas ir patį įranga atsiėjo apie 60 000 Lt. Tad jei primest ant 10 metų, vien už įrangą per metus gaunasi 6000 Lt. Ir būtina kartą per metus (ir būtinai per tą pačią firmą) daryti techninę profilaktiką, kuri kainuoja apie 500 Lt. Plius, kad jie atvažiuoja dar sumokėt už kelionę (nes važiuoja iš Vilniaus į rajono miestą). Tai pati didžiausia klaida ir didžiausios beprasmės išlaidos mano namo statyboje. Be to, sistemos kompas gedo jau du kartus. Pirmą kartą per garantinį (su pykčiais, išsidirbinėjimais sutvarkė nemokamai), antrą kartą mokėjau virš 1200 Lt ir stipau visą savaitę, kol tvarkė (“nes daug klientų”). Gerai, kad tuomet lauke buvo apie minus 2-3, o ne apie minus 20-30 C.
Jūsų teisė manyti kitaip, bet pasakoju iš savo praktinės patirties. Lietuviškoms firmoms svarbu tik pinigus nulupti, prisireklamuoti, pritraukti “aukas”. Po to jau gali eit von. Nebeįdomus.”
Google norėjo pirkti Groupon už krūvą pinigų. Google norėjo pirkti Groupon už didelę krūvą pinigų. Už visą fūrą pinigų.
Paskutinis siūlymas (kurį Groupon atmetė) buvo 6 milijardai dolerių. Milijardas dolerių tvarkingai telpa ant vienos paletės. 6 paletės. Fūros gal ir neprireiktų.
Groupon, kaip ir lietuviškas klonas grupinis.lt (dyl.lt, skubek.lt ir pan.) gali atrodyti kaip rožinė kiekvienos taupyklės svajonė. Viskas už pusę kainos ar mažiau. Gyva pekla ir prapultis man silpnavaliui 😀
Prisipažįstu, daugiau nei porą kartų esu pirkęs šitų vat “akcijų-atrakcijų”.
Grupinis.lt ir asmeninė patirtis
- Šeimos fotosesija – šita tiko ir patiko.
- Automobilio plovimas “pigiau grybo” – išsiplaunu ne prasčiau pats. Kadangi pirkau ne pats, tai kiek tais laiko griežiau dantį ant tokio “pirkinio”.
- Burnos higiena – būčiau sumokėjęs dar kart tiek, kad tik nebūtų daręs. Supratau, kad gydytojo bendravimo su pacientu kultūra tiek pat svarbi kiek ir pati paslauga.
- Laipiojimas sienomis aka alpinizmas – gerai. Tik supratau, kad laikas vėl pradėt mankštintis.
- Šokolado gamyba – šitas dar saugiai padėtas kada nors ateičiai.
Tskant, galima rasti visokių įdomybių, kurių įprastai nerastum/neprisiruoštum. Kuponai galioja pakankamai ilgai (mano turėti nuo 3 mėn iki metų), tad gali pasirinkti norimą laiką.
Minusai: nusipirkus būna, kad susirenka daug grupinių vienu metu vienoje vietoje. Žmonių kamštis gaunasi. Nesi visiškai tikras dėl paslaugos kokybės. Skatina impulsyvų pirkimą prisiperkant tai, ko visai nereikia.
Groupon patirtis iš kitos pusės – prekybininkų vargai ir bėdos.
Viena moteriška, turinti jaukią “šeimos” tipo kavinę vieno JAV miesto priemiestyje, paskelbė savo vargus kurie prasidėjo paskelbus GroupOn akciją. Aktyvios visko suvaldymo strategijos ji neturėjo. GroupOn’o vadybininkui po pardavimo buvo mažiau nei įdomu. Akciją pabaigė turėdama -$8,000 nuostolį.
Trumpa kavinės ir GroupOn vienadienio romano istorija
Paskambino GroupOn vadybininkas ir įsiūlė akciją: kupono kaina $6, kupono vertė $13 (53% nuolaida). Ir tuos visus sumokėtus $6 pasiima GroupOn’as. Kitaip tariant, prekybininkas savo prekes keičia į reklamą ir potencialius klientus. Nuo čia, ponuli, keliauk pats. Kuponą nekantriai rankoje gniaužiantį klientą pasiversk nuolatiniu pirkėju.
Išsiderėjo iš GroupOn, kad kavinukei liks bent 3 žali.
Kavinę užvirto krūvos lankytojų, dažniau nelabai malonūs, mandagūs, ar paliekantys arbatpinigių. Aniems aptarnauti reikėjo papildomai padavėjų (o tai gerokai paaugino sąnaudas atlyginimams). Po visų papildomų sąnaudų už elektrą, vandenį, algas ir pan., savininkai apturėjo -$8,000 balansą. Padengė iš asmeninių santaupų. Smūgis žemiau juostos be jokių apsaugų, po kurio maža įmonė gali ir nebeatsikelti.
Kas čia dabar gaunasi arba kai “bungee jumping” šokinėjama be virvės…
Savininkės kaltint, rodyt pirštais ir pravardžiuot visai neišeina. Iš kavinės šeimininkės tikiuosi gero aptarnavimo, maisto ir atmosferos. Kvaila tikėtis, kad ji bus tobula marketingo guru (šiurpokas derinys, imho).
Pardavusi prekių už $13 dolerių savininkė gavo $3 įplaukų (-$7 nuolaida -$3 GroupOn’ui). Net su lietuviškais antkainiais, nepanašu į savikainos padengimą.
Kiek suprantu, GroupOn’o pagrindiniai kaštai eina pardavimams, todėl ilgalaikiai partneriai jiems gyvybiškai svarbu, kad nereiktų kasdien medžioti vis naujų pasiūlymų. Tad šioje vietoje savininkė galėjo labiau pasiderėti ir išpešti bent 4-5 dolerius nuo pardavimo.
Bežaisdamas su StumbleUpon, kita populiaria lankytojų siuntimo svetainėms sistema, pastebėjau, kad SU siunčia labai specifinius lankytojus – nuobodžiaujančius. Šokuoja tarp svetainių jie greitai ir ilgai neužtrunka.
Geras klausimas – ar grupinis.lt/dyl.lt/skubek.lt/etc. klientai Lietuvoje tikrai gali tapti ilgalaikiais klientais? Štai grožio salonų nuolaidos pasirodo kasdien. Ir tokių nuolaidų medžiotojai gali laisvai ganytis tarp esamų nuolaidų net negalvodami apie pilną paslaugos kainą. Patyrę GroupOn partneriai rašo, kad grįžimo procentas mažas, o pačių klientų kokybė – žemiau vidutinės. Tad tokios svetainės labiau pritraukia vienkartinius klientus nei pastovius. Tereikia sugalvoti, kaip išnaudoti šį staigų klientų antplūdį ir išpešt iš to naudos. Klientas nėra kaltas, kad užkibo už akcijos. Čia jau pardavėjo rūpestis, kaip išsisukt gavus didesnį lankytojų srautą.
Viskas ką GroupOn ir lietuviški analogai daro – atveda klientą iki durų. Tą nevisada padaro kitos marketingo priemonės – spauda, lankstinukai, akcijos-atrakcijos ir kita blah-blah su mažu lankytojas-patapo-klientu užverbavimo procentu.
Pavojai įmonėms
1. Ištaškyti pinigai/paslaugos/prekės.
Lankytojai vienadieniai, pardavimai geriausiu atveju už savikainą. Matomumas – dar klausimas. Mažiems ar ką tik pradėjusiems verslą gali generuot tą gyvybiškai svarbų pradinių lankytojų srautą. Su viltimi, kad teikiant kokybišką paslaugą, iš lūpų į lūpas keliaus rekomendacijos.
Sprendimas 1: susirinkti el. pašto adresus arba raginti lankytojus tapti FaceBook/Twitter puslapių/kanalų fanais/sekėjais. Įgaunamas bendravimo kanalas atsiliepimams ir/ar tolimesniam bendravimui.
Sprendimas 2: riboti pasiūlymų/pardavimų kiekį . Minėta kavinė neišsiderėjo šios ribos, ir gavo sąlygą “kiek parduosim tiek turėsit aptartnaut”. Beždionė + degtukai + fereverkų sandėlys. Net ir norint po kurio laiko situacija gali tapti nebevaldoma.
Sprendimas 3: išsiderėti papildomas sąlygas. Minimali pirkinio suma. Prie kainos automatiškai pripliusiojami arbatpinigiai. Riboti rezervacijos laikus (pvz. rezervuoti galima ne pačiam užimčiausiam savaitės/paros metui)
2. Staigus srautas/apkrovimas.
Darbuotojai serga, atostogauja ir pan. Jų elementariai gali pritrūkti, o nuo to nukentės kokybė.
Sprendimas 1: Čia gali padėti privaloma registracija su laiko pasirinkimu pačioje įmonėje po kupono nusipirkimo.
3. Pilną kainą mokantys nuolatiniai klientai diskriminuojami.
Jie yra tikrieji geros valios ambasadoriai jūsų verslui.
Sprendimas 1: Pranešti nuolatiniams klientams apie būsimą akciją. Ir leisti patiems spręsti ar pasinaudoti.
Sprendimas 2: Nuolatiniams klientams taikyti pastovią lojalumo nuolaidą.
4. Tokio tipo svetainėms svarbi pasiūlymo kaina, nes nuo jos priklauso ir komisinių dydis.
5. GroupOn nesiūlo aiškaus vadovo kaip elgtis nestandartinėse situacijose.
Atsiskaitymas keliais kuponais už tą patį pirkinį, nebegaliojantys kuponai, kelis kartus naudojami tie pats kuponai. Pačiai įmonei palikt 100% atsakomybės už šiuos atvejus nesąžininga.
Pliusai įmonėms
1. Akcija su įmonės vardu/logo “kabo” visą dieną.
Ne kiekvienas lankytojas nusiperka, bet net vienos dienos matomumas gausiai lankomoje svetainėje – pliusas. Už parodymus/reklamą papildomi pinigai neimami (?).
2. Ne visi kuponai panaudojami.
Pajamos be sąnaudų, tad gali kažkiek kilstelt bendrą balansą į teigiamą pusę.
3. Nors ir mažesnis, bet pelnas.
Jei produktas stipriai pelningas (o dalis antkainių Lietuvoje – legendiniai), net ir su didelia nuolaida vistiek generuojamas pliusas.
Mintys pabaigai
Velnias slypi detalėse. Kaip ir kitur, atidus sutarties skaitymas ir derybos gali padėti išvengti gausybės galvos sopulio vėliau.
Reikalinga atskira strategija, kaip suvaldyti ir pasikinkyti ateinantį lankytojų srautą.
Vasarą boilerio kaitinimui naudojant elektrą, kilo klausimas, kas labiau apsimoka? Kaitinti tik naktimis, kai elektra pigesnė, ar palikt įjungtą visą parą? Ir koks gaunasi kainų skirtumas?
Įtariau, kad naktimis turėtų gautis pigiau. Tad susiorganizavau el. sąnaudų matuoklį.
Boileris kombinuotas, Dražice 200 litrų. Kaitinimo metu naudoja ~ 2 kWh el. energijos.
Kairėje – boileris, dešinėje – matuoklis. 
Bandymas truko dvi savaites, vieną savaitę kaitinant tik naktimis, kitą savaitę – įjungus visą parą. Įpročių nekeičiau, tad vandens suvartojimas lyg ir nekito.
Naktį boileris kaitinosi nuo 2.30 naktį iki 6.00 ryte. Kaitinant naktimis karšto vandens pilnai užtenka šeimos poreikiams likusiai paros daliai. Temperatūros ratukas nustatytas ant maksimumo.
Savaitės rezultatai
Naktimis: 45.8 kWh, t.y. (~ 6,5 kWh parai)
Visą parą: 86,1 kWh (~12,3 kWh parai)
VST tarifai: 0,49 ltl – dieninė; 0,34 – naktinė ir savaitgalių.
Pagrindinis vandens suvartojimas: ryte ~6.30, vakare ~21, savaitgalių dienomis.
Paskaičiuokime, protingieji kurmiai. Įjungus boilerį visą parą, kokie 80% karšto vandens bus ruošiama brangesniu dieniniu tarifu. Taip nutinka, nes boileris įsijungia vos tik vandens temperatūra krenta. Ir šildo kol vėl pasiekia maksimumą.
Šildant naktimis: 6,5 kWh * 0,34 LTL / kWh = 2.21 LTL / parai
Šildant visą parą: 12,3 kWh * 0,80 * 0,49 LTL + 12,3 kWh * 0,20 * 0,34 LTL = 4,82 + 0.84 = 5,66 LTL/parai.
Rezultatai mane nustebino. Kaitinti boilerį visą parą kainuoja 2,5 karto brangiau nei jungiant tik naktimis? Per mėnesį, mano atveju, tai 100 litų skirtumas. Mažas, praktiškai nepastebimas, pasikeitimas katilinėje, o piniginė sotesnė 🙂
Senukai vis dar sėkmingai tiekia žaliavą mano kieto kuro eksperimentams.
Sistema: Atmos DC 22S apšildo 200 litrų boilerį, tris radiatorius (50 kv m. šildomo ploto + 50 kv. metrų grindinio šildymo)
Medienos plaušų briketai – ir kas per velnias tai yra.
Taigi, užmačiau pirkti medienos plaušų briketų. Patys briketai panašūs į kartoninės dėžės ir sugertuko vienos meilės nakties rezultatą. O jei rimtai – lygiai ta pati medžiaga, kurią siūloma dėti po plaukiojančiu parketu garso izoliacijai.
Parduodama 40 kg maišais, tabetės forma, pabandžius ardyt – suyra į apvalius “čipsus”.
Deginau ~20 kg (pusę maišo). Kaina – tokia pat ir kaip pjuvenų briketų – ~7,5 ltl / 10 kg
Įsikūrimas: Geras. Uždegus vieną A3 laikraščio lapą, plaušų briketai lengvai pasigavo ugnį ir papildomo įkūrinėjimo nebereikėjo. Tai maloniai nustebino po šiaudų ir saulėgrąžų lukštų briktetų kūrenimo.
Degimas: Geras. Dega kaip briketai, tik palyginus su pjuvenų briktetais, nedaug išsipučia. Akivaizdžiai per daug nedūmina, nenatūralaus kvapo nėra.
Degimo kokybė mane tenkina – nesunkiai užkėlė vandens temperatūra sistemoje. Sumesti 20 kg plaušų briketų užėmė apie pusę pakuros.
Degė man įprastas 3,5 val + 1 val šilumos varinėjimo nuo įkaitimo. Deja, tiek degimo visai parai man nepakanka, tad reikia arba papildomai įmesti kuro, arba kurti du kartus.
Pelenai:
mažai
Pliusai:
Gerai dega
Smulki frakcija, lengva sumesti į pakurą, gerai ją užpildo.
Lengvai įsikuria
Ta pati kaina kaip ir pjuvenų briketų
Minusai:
40 kg svorio maišai. Įveikiama, bet jei reiktų persikraut, dažniau nešiot – žymus minusas.
Nelabai aišku kaip reaguotų į aplinkos drėgmę (supakuota ceratiniuose bulviniuose maišuose). Neaišku kaip į juo reaguoja pelės. Pvz. saulėgrąžų briketus – ryja.
Pastabos:
1 m3 padžiovinto beržo sveria apie 700 kg. Gaunasi, kad malant ir presuojant, iš 1 m3 medienos galima gauti bent 70 pakuočių. Malama, aišku, ne pačios geriausios kokybės mediena.
Kūbo kaina ~ 100 ltl. Produkcijos prigamina už 500 litų. Dar reiktų įvertint, kad minėti plaušų briketai greičiausiai yra gamybos atliekos, o ne pagrindinė įmonės produkcija.
Standartiškai lietuviškai – jamam atliekas, pridedam krūvą marketingo ir gaunam OMGOMGOMG 16 aukso medalių “metų gaminį” ?
Senukuose išsibaigė medžio pjuvenų briketų atsargos.
Paklausa yra, pasiūlos nėr – pelnų nebėr – netvarka.
Šast jums saulėgražų lukštų briketų – 12,99 LTL / 14 kg.
Kam per pigu – šast jums graikiškų riešutų kevalų briketų – 8 ltl / 3 kg. Čia jau suveikė etatinis rinkodaros triukas – kainą palik seną, daikto sumažink. Tad iš standartinių briketams 10 kg pakuočių pasiliko 3 kg. Tad 10 kg šitokio stebuklo kaina ~ 26,6 LTL.
Ir atrodo jis taip:
Pardavėjų siūlymas abejojantiems – laužyti mažais gabaliukais. Taip atrodys, kad turite daugiau 😉
Tačiau stebuklai pasimato tik skaitant Senukų informacinį lapelį/įmautę.
Kaloringumas – 4410 kcal/kg, kas prilygsta medžio pjuvenų briketų kaloringumui. Malkų kaloringumo geriau nerašytų, nes toks – pošlapių malkų kaloringumas, tad lyginama ne visai teisingai.
Gaunasi taip – jamam atliekas, sumalam, paspaudžiam, gražiai įpakuojam, ir kainą padauginame iš trijų.
Mano nuomonė: eilinis #@$^*$, tik gražiai įpakuotas, ir dar velniškai brangus (lyginant su kitais briketais/malkom)
Esu dar žalias, tačiau jau aprūkęs kieto kuro katilo (KKK) kūrentojas. Antras kūrenimo sezonas pasikinkius Atmos DC 22 s. Kadangi anglies į jį pilti – šiukštu bau, eksperimentuoju kitkuo kas likę.
Iki šiol bandyta (asmeninė nuomonė ir asmeninė patirtis):
Šiaudų briketai. (Šiaudų briketai: ekologiška naujovė ar nieko ypatingo?).
Išvada: bruds, tik gražiai aprašytas. Pelenų sočiai, nė nepanašu į žadamą kelių procentų peleningumą, katilo sienelės rūdija.
Malkos, beržinės.
Jei sausos – dega gerai. Su šlapiom – prasčiau. Paruošimas, džiovinimas, sandėliavimas – klapata kaip turi būti, ypač jei tenka suktis lietuviškuose 6 aruose.
Perkant viską “gatavai” (sausos ir skaldytos), kaina ženkliai šoka į viršų ir malkos praranda pagrindinį savo argumentą.
Senos knygos
Iš klaidų mokomės. Bandžiau sudeginti atlikusią makulatūrą, kad neverst visko į konteinerius (nes bibliotekose iš tokių knygų juokiasi).
Daugiau nedega negu dega.
———————————————————————————-
Senukai išbaigė savo pjuvenų briketų atsargas, tad rinkai pasiūlė saulėgrąžų lukštų briketus ir graikinių riešutų kevalų briketus. Pačiupau 14 kg paketą pabadymui.
Medžio briketų pardavėjai deklaruoja ~ 4500 kcal /kg kaloringumą, saulėgrąžų lukštų – skelbiasi net apie 6500 kcal/kg, kas praktiškai prilygsta anglies kaitrumui.
Gaunasi, kad 14 saulėgrąžų briketai prilygsta 20 kg medžio pjuvenių briketų.
Kai dėl malkų kaitrumo ir pan., internete rašoma kaip kam patinka. Kalvio svetainėje nurodoma 4510 kcal/kg (visiškai sausų), briketų pardavėjai malkas įvertina 2200 kcal/kg. Betgi pardavėjai aklai vieni iš kitų kopijuoja informaciją (čia ir čia), tad visas jų žongliravimas skaičiais kartais kelia abejonių. Nes kai pradedama lyginti džiovintų pjuvenų mediena su šlapiom malkom, tai nerimta. Lyginkite sausų malkų ir sausų briketų kaloringumą.
Saulėgražų lukštų briketai
Teigiama, gaminami iš saulėgrąžų lukštų, nors šalia siūlomi ir saulėgrąžų išspaudų briketai. T.y. aliejaus pramonės Ukrainoje atliekos. Kai dėl išspaudų briketų – juose vis tiek bus likę aliejaus. Deginamas aliejus = kancerogenai.
Štai kaip atrodo pakuotė išardžius:
Tokia 14 kg pakuotė Senukuose kainavo 12,99. Jei tikėti pardavėjų deklaruojamu kaloringumu 6500 kcal/kg, tuomet 1000 kcal kaina lygi 0,14 LTL.
Saulėgrąžų lukštų briketai tepa. Tad skirtingai nuo medžio ir šiaudų briketais užkūrimo procesas labiau murzinas. Tas tampa aktualu kai reikia rytais, prieš darbus, užkurti greitai ir su kuo mažiau dūmų.
Ar užsidegė lengvai? Nė per kur… su malkom paprasčiau – gali bent jau balanų pasiskaldyt prakurai. Lukštų briketai, nors ir laužosi, menka paguoda.
Įkūrimas: bandymas nr. 1 . Papūsk tu man į….
Popierius sudegė ir tiek žinių. Minimaliai įkūrė vieną iš briketų, bet to nepakako.
Teko griebtis patikrinto metodo – beržo tošies ir balanų.
Įkūrimas: bandymas nr. 2 . Važiuojam.
Įsikūrė, važiuojam.
Kūrenimosi procesas: 14 kg briketų realiai užpildė gal 1/3 pakuros tūrio (pačiu geriausiu atveju). Pardavėjai teigia, kad po 15-20 minučių briketai virst kaitriomis anglimis ir iiiiiilgai iiiiiilgai šildys namus. Iš tikro ne visai taip. Kad kaitrūs – taip – sistemoje vandenį užkaitino iki nustatytos ribos be problemų. Tiesa, po 30 minučių atidarius pakurą keli “vamzdeliai” vis dar liepsnojo, kiti jau anglėjo.
Ar kaitriau nei medžio pjuvenų briketai? Nepastebėjau, bet negaliu ir ginčytis.
Kiek užtruko? 14 kg briketų sudegė per 3,5 valandos + 1 valandą siurbliai sistemoje varinėjo įšildytą vandenį. Visai ne stebuklai, nors pasak briketų pardavėjų “DUJU GENERACIJOS KATILUOSE TOKIUOSE KAIP ATMOSAS VIENAS KLIENTAS 200 KVADRATU NAMUI IŠNAUDOJA 2 POKUS PO 8kg PARAI. Čia man belieka pridurti – melagis melavo per tiltą važiavo, ratukai sugriuvo, briketai išbyrėjo ….
Pastebėta bėda: briketai sudegė, liko apie trečdalis masės žaižaruot. Katilo temperatūra krenta, bet to žaižaravimo akivaizdžiai nebepakanka tai temperatūrai nei palaikyt, nei pakelt. Geriausiu atveju – šiek tiek prilėtint kritimą.
———————————————
IŠVADOS
Kas patiko:
+ supakavimas maišuose: patogu pasičiupti ir atsinešti. Svoris 14 kg įveikiamas ir moterims ar silpnesnės sveikatos žmonėms (pvz. anglių prisisemt ar 25 kg maišus briketų tampyt sudėtingiau)
Kas nepatiko:
– Murzina. Kaip ilgai ilgai saulėgrąžas rankomis gliaudžius.
– Bendras naudingumas pirkėjui. Kas iš to jei staigiai kaitina, jei trumpiau dega? Mano atveju labiau pasiteisina mažiau kaitrus, tačiau ilgiau degantis kuras.
– Neįtikinusi propaganda trim degtukais 6 namus prišildyti.
– Kiek nejauku deginti aliejaus pramonės atliekas.
O šiaip, pamėginti verta. 12,99 LTL ne kažkas. Jei pasiteisins – naudokit į sveikatą (ir į šilumą). Mano sistemai – nepasiteisino.
Atslinkus ir įsibėgėjus šildymo sezonui gan aktualu tampa klausimas: “o gal galima pigiau ir kad būtų ne blogiau?” . Norai norais, o geresnio varianto paieškos dažnai pasibaigia pardavėjų propagandos džiunglėse.
Surašau savo patirtį ir tyrinėjimus:
Šiaudų briketai: ekologiška naujovė ar nieko ypatingo?
Išvada:
http://www.vienasaskaita.lt/tinklarastis/?p=398
Briketų palyginimas su šlapiom malkom pagal gaunamą energijos kiekį
Iš čia: http://www.kurdingopinigai.lt/login.php?do=tema:69
Briketų drėgnumas (pasak pardavėjų) : ~5%, 4,5 kWh/kg
šviežių malkų (pasak mano katilo instrukcijos):
55-60% (1,5 kWh/kg) (1 m3 šviežio beržo – 878 kg)
20%-25% drėgnumo (po metų malkinėje) – 4kWh/kg (1 m3 tokio beržo – 650 kWh / kg)
10 kubų šlapio beržo sudeginus gaunasi – 13170 kWh. Sauso (20%) – 26000 kWh.
Lyginant su sausu beržu – 5,7 tonos briketų, su šlapiu – 2,9 tonos briketų.
Gaunasi, kad 1 tona briketų atitinka apie 3 kubinius metrus šlapių/šviežiai gamintų beržinių malkų. Sausoms malkoms: 1 tona briketų – 1,75 m3 sausų malkų.
Panašu, kad jei tektų rinktis tarp šviežių malkų ir briketų, kaina pagal gautos šilumos kiekį gaunasi labai panaši. Už briketus tektų mokėt apie 1500 ltl, malkos – 1200 ltl.
Katilai (ypač dujų regeneraciniai) reikalauja 12-20% drėgmės. Jei tokias specialiai džiovintas malkas pirkti, 10 kubų kaina gaunasi maždaug 1800 ltl, kas atitinka 3,5+ tonos briketų.
Tad stebuklų nėra – briketai tas pats medis, tik sausas, paruoštas ir patogus naudoti. O tai kainuoja papildomai.
Saulėgrąžų briketai
Asmeninė patirtis: labai kaitrūs, katilą užkaitina kaipmat. Deja, čia jų privalumas ir baigiasi. Kad išlaikyt visą tą greitą šilumą, namas turi būt maždaug pripūsto baliono sandarumo. Kitu atveju geriau šiek tiek mažiau šilumos, bet ilgesnį laiką.
Daug šito gėrio į katilą neprimesi, nes pasiekęs darbinę temperatūrą mano katilas užsidaro oro padavimą ir išjungia ventiliatorių. O saulėgrąžų briketai toliau sėkmingai rūksta, nors malkų atveju turėtų sustot pilnas degimas ir prasidėt pirolizė. Tad primetinėt papildomai galima po 2-3 “pagaliukus”. Menka paguoda, jei nori ištraukt ilgesnį degimo laiką.
Dar siūloma saulėgražų išspaudų briketai. Išspaudos = likęs aliejus = degantis aliejus = kancerogenai. Siūlau pardavėjams pasilikti tokius briketus sau (nes pasak jų – tai stebuklų stebuklas, kurio namas prikaitint reiks 2 tonų sezonui)
Ši ereziška mintis kilo vairuojant vieną tamsesnį vakarą, kai įsismarkavo sinoptikų pažadėta pliurza. Kauno valdžia pernai betaupydama pinigus išjungė pusę gatvių apšvietimo. Įtariu, kad ką valdžia sutaupo, tą gyventojai išleidžia gydydami išsuktas kojas ar pabertas/nutrauktas/nulaužtas automobilių važiuoklės dalis.
Atgal prie antraštės. Perėjoje pereiti laukė dvi moteriškės. Normaliai dar gali žmones įžiūrėti, nes bent veidai matosi, jei prausiasi. Šios gi slėpėsi nuo sniegdribio apsikloję galvas ir nugaras tamsia antklode. Kaip iš akies trauktos arabės.
Va tada ir kilo šitas egzistencinį nerimą sukėlęs klausimas: kodėl Lietuviai potencialūs visapusiški savižudžiai? Negi tikrai gyvybės kaina tik 99 centai. Nes ATŠVAITO kurį radau porą minučių paieškojęs google – mažiausia kaina – 1 litas. Juos taip pat dalina nemokamai policija, kiek žinau ir kunigai. Galų gale ir litą kaip nors galima susitaupyt. Nes jei gaila lito atšvaitui, tuomet išeina, kad gyvybės kaina mažiau?
Savęs saugojimas neprigija Lietuvoje.
